Hagridas V40

Dar jaunystėje, kai Hagridas buvo tik didelis, drovus berniukas su per didele širdimi ir per stipriomis rankomis, jis dažnai jausdavosi kitoks. Hogvartse jam ne visada sekėsi burtai, tačiau profesorius Dumbldoras pastebėjo tai, ko kiti nematė – nepaprastą gerumą ir ištvermę.

Kad padėtų Hagridui išmokti valdyti savo jėgą, jis padovanojo jam seną irklavimo treniruoklį, rastą prie Juodojo ežero. Tai nebuvo paprastas daiktas. Kiekvienas irklas buvo užburtas taip, kad reaguotų ne į raumenų stiprumą, o į širdies tyrumą.

Kiekvieną rytą Hagridas irkluodavo tyliai, stebėdamas ežero bangas ir kalbėdamasis su vandens gyvūnais. Treniruoklis sunkėdavo, kai Hagridas pykdavo, ir lengvėdavo, kai jis elgdavosi geranoriškai. Taip jis išmoko, kad tikra galia kyla ne iš jėgos, o iš gerumo.

Metams bėgant, jo rankos tapo stiprios kaip senų ąžuolų kamienai, o širdis – dar stipresnė. Hagridas užaugo galingu žmogumi, bet niekada nepamiršo, kad svarbiausia – saugoti silpnesnius, mylėti stebuklingus padarus ir visada padėti draugui.

Ir iki šiol, kai ežeras ramus, atrodo, kad vanduo prisimena tuos pirmuosius irklo mostus.