Aukso dulkės

Dar tais laikais, kai Hogvartso laiptai dar neklausė mokinių, o portretai mokėsi kalbėti, galingiausi burtininkai sukūrė nepaprastą sargą – Auksinį Bėgtakį. Jis buvo nulietas iš seniausių burtininkų lazdelių liekanų, kurios savyje nešiojo šimtmečių magiją, drąsą ir pasiaukojimą.

Auksinis Bėgtakis nebuvo paprastas padaras – jis buvo gyvas treniruočių išbandymas. Senovėje Hogvartso apsaugos būriai buvo treniruojami kartu su juo. Jis pasirodydavo netikėtai: kartais Didžiojoje salėje, kartais ant bokštų stogų ar judančiuose koridoriuose. Jei sargybinis nesureaguodavo laiku – Bėgtakis jau būdavo dingęs, palikdamas tik auksinių kibirkščių pėdsakus.

Jo greitis buvo toks didelis, kad net „Accio“ burtažodis jo nepagaudavo. Jis mokė apsaugą ne tik greičio, bet ir budrumo – pavojus niekada neateina įspėjęs.

Kai kildavo bet koks pavojus – tamsioji magija, įsibrovėliai ar prakeikti padarai – Auksinis Bėgtakis pabusdavo pirmasis. Jo kūnas švytėdavo ryškia šviesa, pažadindamas visą pilį.

Iki šiol sakoma, kad tyliausiomis naktimis galima pamatyti auksinį blyksnį Hogvartso kieme – ženklą, kad senoji apsauga vis dar nemiega.