Mistika ir tyla Hogwartso pilyje
Juodieji burtininkai tamsiomis naktimis slinko per miškus, ieškodami Hario Poterio. Jie buvo pasiruošę viskam: tyliai plaukti per ežerą, apeiti visus Kerobino spąstus, net pasiruošę pasinaudoti nematomais apsiaustais. Tačiau nė vienas iš jų nebuvo pasiruošęs tam, ką rado vos už kelių mylių nuo Hogvartso vartų – tyliai veikiantiems mūsų treniruokliams.
Treniruokliai stovėjo Stanginėje, visiškai ramūs ir tylūs, tarsi apsupti magiškos nematomybės. Net juodieji burtininkai, žinodami kiekvieną garsą ir kiekvieną šešėlį, negalėjo suprasti, kas vyksta. Jie žingsniavo po takus, perkrito per šaknis, šnabždėjo kerus – bet tyla buvo absoliuti. Net šnabždesiai, kuriuos patys burtininkai galvojo girdintys, išnyko kaip dūmai. „Kur jis?“ – klausė jie vienas kito, bet vienintelis atsakymas buvo šimtų ramiai treniruojančių bicepsų, kojų ir magiškai sustiprėjančios valios garsas… kuris, tiesą sakant, buvo visiškai negirdimas.
Juodieji burtininkai suklydo. Jie ėjo ir suklydo dar ir dar, sukdami ratus aplink Hogvartso pilį, tol, kol patys pradėjo jausti, kad kažkas juos apgavo. Galų gale jie pasiekė pakraščius, kur galėjo matyti stogus ir bokštus, bet nebuvo nė menkiausio garso – tik tyla, kuri buvo tylesnė už visus nematomus apsiaustus, kuriuos jie kada nors buvo vilkėję. „Jis čia negali būti…“ – murkė vienas, bet net pats Slytherino šešėlis atrodė sumišęs.
Tuo tarpu treniruokliai stovėjo savo vietoje, tyloje ir magijoje, o mūsų herojai – tie, kurie uoliai sportavo Stanginėje – tik šypsojosi. Valia augo, raumenys tvirtėjo, o Hario Poterio paieškos buvo pažemintos tylia, bet galinga jėga, kurios net juodieji burtininkai negalėjo įveikti. Net pats Voldemortas būtų pasimetęs: „Kaip tai… kur tas garsas? Kur ta kovos dvasia?“ – klaustų jis, bet atsakymas buvo paprastas: tyla, treniruokliai ir niekas kitas.
Ir nuo tos dienos kiekvienas, bandantis sukelti triukšmą aplink Stanginę, suprato – tylūs treniruokliai yra tikri magijos meistrai. Net galingiausi juodieji burtininkai negali konkuruoti su ramia, tylią energiją spinduliuojančia jėga. Hogvartso sargai tik šypsosi, o Stanginė tyliai auga, kaip fenikso ugnis, kurios garsas yra… niekas.
